“Nori būti saugus ar nori, kad visi būtų saugūs?“ – šis vaikų lūpomis scenoje nuskambėjęs klausimas tapo viena stipriausių Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „SAVI“ spektaklio „Gyvenimas, kuriame AŠ NE NAMIE“ minčių. Jis kalba ne tik apie globojamų vaikų patirtis, bet ir apie aplinką, kurioje vaikas auga – šeimą, mokyklą, specialistus ir bendruomenę, nuo kurių gebėjimo pastebėti bei suprasti gali priklausyti, kaip greitai jį pasieks reikalinga pagalba. Ar bendruomenę suprantame tik kaip vietą, kurioje norime saugiai jaustis patys, ar kaip aplinką, kurioje svarbu pastebėti ir šalia esantį?

Rugsėjo 29-ąją Gargždų kultūros centre parodytas spektaklis sutraukė apie 370 žiūrovų. Didelė auditorija buvo svarbi ne vien dėl skaičiaus. Į spektaklį buvo kviečiami švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų specialistai, globėjai, įtėviai, šeimos, vaikai bei paaugliai – žmonės, kurie skirtingomis aplinkybėmis susiduria su vaiko pasauliu ir jo gerove.

Spektaklis sukurtas ne pagal dramaturgo išgalvotą siužetą. Jo pagrindas – tikros tėvų globos netekusių vaikų patirtys.

Istorijos, kurios iš tinklaraščio persikėlė į sceną

Spektaklio režisierė ir scenarijaus autorė Laimutė Pocevičienė medžiagą jam atrado Kuršėnų šeimos namų Globos centro darbuotojų sukurtame „Globojamo vaiko tinklaraštyje“.

Jo autoriai Renatas Šemeta ir Raminta Kudulė nuo 2020 metų pradėjo užrašyti realiomis globojamų vaikų patirtimis paremtas istorijas. Jomis siekta parodyti tai, kas dažnai lieka už uždarų durų – su kokia gyvenimo patirtimi vaikai ateina į globėjų šeimas, ką jiems reiškia santykis su biologiniais tėvais, naujais namais, globėjais ir pačiais savimi.

Tai buvo pasakojimai ne apie abstrakčią „globos sistemą“, o apie konkretų vaiką ir jo patirtį.

L. Pocevičienė šias istorijas aptiko internete ieškodama temų apie vaikus. Perskaičiusi pirmuosius tekstus režisierė suprato, kad tai nebus lengva medžiaga teatrui.

„Perskaičiau vieną, antrą, trečią istoriją ir, deja, jose nesuradau nieko teigiamo“, – apie kūrybinio proceso pradžią yra pasakojusi režisierė.

Todėl vienu svarbiausių iššūkių tapo klausimas, kaip apie skaudžias vaikų patirtis kalbėti atvirai, tačiau nepalikti žiūrovo vien su beviltiškumo jausmu.

Taip dokumentiškos istorijos tapo teatro medžiaga.

Tai, ko iš pirmo žvilgsnio nepamatysi

Spektaklio centre – keturios globojamų vaikų istorijos. Vieni vaikai pas globėjus atsidūrė neseniai, kiti su globos patirtimi gyvena nuo ankstyvos vaikystės.

Spektaklyje sąmoningai neapsiribojama vien globos tema. Jame kalbama apie patyčias, neišsakytas emocijas, biologinių tėvų ilgesį, santykius su globėjais bei bendraamžių nesupratimą. Režisierės teigimu, kuriant buvo svarbu ne tik parodyti vaiko skausmą, bet ir ieškoti vilties bei atskleisti, su kokiais iššūkiais susiduria vaiką priimanti šeima. 

Tai spektaklis, kuriame nėra patogaus atstumo tarp „jų“ ir „mūsų“. Jo herojai nėra kažkur toli gyvenantys vaikai. Kaip pabrėžia kūrėjai, jie lanko tuos pačius darželius ir mokyklas, juokiasi, pyksta ir išdykauja kaip visi kiti. Skiriasi tai, ko iš pirmo žvilgsnio nepamatysi – ankstesnė jų patirtis iki akimirkos, kai atsirado žmonės, kuriuos jie galėjo pradėti vadinti savais. 

Kuriant spektaklį prireikė specialistų pagalbos

Šios istorijos nebuvo lengvos ir patiems jauniesiems „SAVI“ aktoriams.

Kūrybinio proceso metu jiems teko įsijausti ne tik į tėvų globos netekusio vaiko, bet ir į jį atstumiančio ar skriaudžiančio žmogaus padėtį. Aktoriai keičiasi vaidmenimis, todėl tas pats jaunas žmogus scenoje gali atsidurti ir skriaudžiamojo, ir skriaudėjo pusėje.

Režisierė yra pasakojusi, kad repeticijose būta ašarų ir ilgų pauzių. Dirbant su emociškai sudėtinga medžiaga jauniesiems aktoriams talkino psichologinės pagalbos specialistai. Pasak L. Pocevičienės, pats spektaklio kūrimo procesas jo dalyviams tapo ir savotiška terapine patirtimi.

Salė kilo iš vietų

Spektaklio pabaigoje ne vienas žiūrovas braukė ašaras, o nuskambėjus paskutiniams spektaklio žodžiams, publika pakilo iš savo vietų. Jauniesiems aktoriams ilgai plojo atsistoję.

Emocijų neslėpė ir Gargždų socialinių paslaugų centro direktorė Viktorija Lygnugarienė. Kreipdamasi į spektaklio kūrėjus ir jaunuosius aktorius ji sunkiai tramdė ašaras.

„Aš manau, kad šiandien mes visi išsinešime labai daug. Ačiū jums labai“, – sakė V. Lygnugarienė.

Tą vakarą tai buvo bene tiksliausia reakcija į tai, kas vyko scenoje. Spektaklyje pasakotos istorijos neliko vien teatro vaidmenimis.

Spektaklis – ir kaip pokalbio pradžia

Spektaklio peržiūrą organizavo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija kartu su Gargždų socialinių paslaugų centru. Tačiau organizatorių tikslas buvo platesnis nei surengti kultūrinį renginį. Viena svarbiausių auditorijų - švietimo bendruomenė. Siekta atkreipti dėmesį į tai, kad trauminių patirčių turinčio vaiko elgesys ne visada gali būti vertinamas vien pagal tai, kas matoma konkrečią akimirką.

Elgesys, kuris suaugusiajam atrodo netinkamas, kai kuriais atvejais gali būti anksčiau susiformavusi vaiko gynybinė strategija – būdas reaguoti į nesaugumą, atstūmimą ar patirtą skausmą. Tokiu atveju vien drausminės priemonės ne visada padeda suprasti, kas iš tiesų vyksta. Svarbu atpažinti elgesio priežastis ir tikruosius vaiko poreikius, o pagalbą, ugdymo procesą ar kitus sprendimus organizuoti atsižvelgiant į juos.

Tai nereiškia taisyklių atsisakymo. Greičiau – platesnį kontekstą, padedantį specialistui tiksliau suprasti, kodėl tas pats reikalavimas skirtingiems vaikams gali sukelti visiškai skirtingą reakciją.

Traumą ar ilgalaikį nesaugumą patyrusio vaiko pasaulis ne visada perskaitomas iš pirmo žvilgsnio. Spektaklis apie tai nekalba deklaracijomis. Jis tiesiog leidžia trumpam į tą pačią situaciją pažvelgti iš vaiko pusės.

„Nori būti saugus ar nori, kad visi būtų saugūs?“

Gargždų socialinių paslaugų centro Globos centro komanda yra pasirengusi švietimo specialistus mokyti pagal akredituotą mokymo programą „Globojamų ar įvaikintų vaikų netinkamo elgesio supratimas ir pagalba vaikui, keičiant elgesį“. Jos tikslas – gilinti pedagogų žinias apie traumines patirtis turinčių vaikų elgesio priežastis ir praktinius pagalbos būdus.

Vaikas vienu metu yra šeimos, klasės, mokyklos ir bendruomenės dalis. Jo sunkumus vienas pirmiausia gali pastebėti namuose, kitas – pamokoje, trečias – specialisto kabinete. Kuo anksčiau specialistai atpažįsta, kas vyksta, ir kuo tiksliau susikalba tarpusavyje, tuo didesnė galimybė, kad reikalinga pagalba vaiką pasieks ne tada, kai problema jau išaugo, o tada, kai jos iš tiesų reikia.

Gargžduose parodytas spektaklis buvo ne tik jautri meninė patirtis. Jis tapo proga vienoje salėje susitikti žmonėms, kurie tą patį vaiką gali matyti labai skirtingose jo gyvenimo situacijose.

Ir būtent čia klausimas „Nori būti saugus ar nori, kad visi būtų saugūs?“ susieja spektaklį su jo rengėjų siekiu – kurti aplinką, kurioje vaiką būtų lengviau laiku pastebėti, suprasti ir suteikti jam tinkamą pagalbą.

Kartais didelis pokytis prasideda nuo labai mažo rezultato – vieno vaiko, kurio elgesys buvo ne tik įvertintas, bet ir suprastas.