1924-ųjų rugpjūtį Klaipėdoje leistas dienraštis „Klaipėdos žinios“ per du numerius išspausdino Petro Tarasenkos straipsnį „Iš Gargždų praeities“. Jame pasakojama apie Gargždų pradžią, piliakalnius, kovas su kryžiuočiais, miesto augimą, prekybą, Magdeburgo teises, 1831 m. sukilimą ir Gargždų dvaro likimą.

„Klaipėdos žinios“ buvo politikos, ekonomikos ir kultūros dienraštis, leistas Klaipėdoje nuo 1924 metų. Laikraštis daug dėmesio skyrė Klaipėdos kraštui, jo ryšiams su Lietuva, vietos istorijai, ūkiui ir kasdieniam gyvenimui. Straipsnio autorius Petras Tarasenka – karininkas, archeologas, kraštotyrininkas ir rašytojas, vienas žinomiausių Lietuvos archeologijos populiarintojų. Tuo metu jis gyveno Klaipėdoje, keliavo po apylinkes, aprašinėjo piliakalnius, senąsias gyvenvietes ir kitus istorinius paminklus.

Ypač įdomi jo straipsnio pabaigoje palikta pastaba. Tarasenka nurodo naudojęsis dokumentu „Diploma Locationis et Renovationis“ – 1792 metais Gargždams išduota miesto teisių privilegija. Ja Gargždams buvo patvirtintos savivaldos teisės, magistratas, miesto teismas ir herbas – lauro vainikas su kalaviju raudoname lauke.

Tarasenka rašo, kad šį dokumentą spaudoje panaudojo pirmą kartą. Tuo metu jis buvo saugomas pas Gargždų kleboną kunigą Bražėną, kuriam autorius straipsnio išnašoje ir padėkojo už galimybę susipažinti su šiuo istoriniu šaltiniu.

Žemiau – abi „Iš Gargždų praeities“ dalys tokios, kokias jas 1924 metais galėjo skaityti „Klaipėdos žinių“ skaitytojai.

Iš Gargždų praeities

1924 metų rugpjūčio 8 diena, „Klaipėdos žinios“

Nors ir mylime savo Tėvynę, nors ir didžiuojamės jos praeitimi, bet dar mažai kas gali pasakyti, kad jau gerai žino savo Tėvynės ir gimtojo krašto praeitį. Mylėti gi Tėvynę galima tik ją pažinus!

Kad plačiau supažindinus visuomenę su mūsų krašto praeitimi pateikiu čia kelius bruožus iš praeities artimiausiojo nuo Klaipėdos Gargždų miestelio Žemaitijoje, kurio praeitis tampriai surišta su Klaipėdos istorija.

Kelius šimtmečius buvęs pasienio, purvinas, paniūręs, su pakrypusiomis žydų bakūžėmis, Gargždų miestelis turi savo gražią praeitį, kurios pavydėti gali dar daugelis iš didesniųjų mūsų miestelių bei miestų.

Būdami iš senovės ant svarbiausiojo prekybinio kelio iš Klaipėdos į Žemaitiją ir toliau į Lietuvą, Gargždai buvo vienas iš didesniųjų prekybos miestų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos. Rusijai užėmus Lietuvą, Gargždai pradeda nykti ir, ilgainiui, virsta visų apleistu, užmirštu pasienio miesteliu ir tik prisijungus Mažajai Lietuvai prie Didžiosios ir atsidarius laisvam keliui iš Klaipėdos į Žemaitiją Gargždai vėl pradeda kilti.

Istorija kartojasi...

Srauni Minija ir jos aukštos pakrantės apaugusios žaliuojančiais medžiais, žavėjo savo grožiu ir pirmuosius mūsų krašto gyventojus, kurie ilgainiui čia ir apsigyveno. Iš senovės, matyti, čia būta žmonių sodybų, nes rastas Gargždų lauke Romos pinigas iš pirmųjų šimtmečių Kristui gimus ir du senkapiai: vienas kairiajam Minijos krante ties malūnu, o kitas prie miestelio lauke, vadinamam „Raganinė“, su randamais juose žalvariniais apyrankiais, žiedais, stiklo ir gintaro karoliukais liudija apie pastovumą čia gyvenusio žmogaus. Kad dar senovėje čia gyventa ne mažo būrelio žmonių, liudija ir tai, kad čia buvo įrengtas „Ragas“ (nuo kurio ir liko „Raganinė“ lauko pavadinimas), kur ne tik laidota mirusieji, bet būta sodybų bei ištisos parapijos alkvietė. Liaudies atmintis dar išlaikė atminimą apie buvimą Gargžduose alkvietės, ne tik lauko pavadinime, bet ir padavimuose, kad toje vietoje „Raganas degino“.

Pirmas istorines žinias apie Gargždus randame nuo XIII šimtmečio, kuomet įsigalėjus kryžiuočiams Klaipėdoje, Gargždai tapo viena iš artimiausiųjų vietų, per kurią kryžiuočiai darydavo savo „reizus“ į Žemaitiją. Tuo laiku kryžiuočių ir kardininkų raštai dažnai mini „Garisden“, „Garsden“ nes, matyti, Gargždai jiems buvo gerai įkrėję.

Dar karaliui Mindaugui pavedus Žemaitiją kardininkams, o vėliau paveldėjus juos kryžiuočiams, kaip pirmiems, taip ir antriems, nors ir skaitantis Žemaitijos valdovais, bet jokiomis priemonėmis nepavyko pavergti laisvų žemaičių. Nekartą žemaičiai sukilę ne tik išvarydavo kryžiuočius iš Žemaitijos, bet ir patį jų „lizdą“ — Klaipėdą — nekartą į pelenus paversdavo. Šimtmetinėj kovoje su vis stiprėjančiais kryžiuočiais, žemaičiai irgi stiprino savo jėgas ir planingai organizavo krašto gynimą. Kad pranešus laiku apie puolantį priešą, žemaičiai, visais kryžiuočių žygiuotės keliais — dažniausia tos buvo pagal upes, — įrengė daugybę pilaičių — sargybos kalnų, kur nuolat budinti sargyba ne tik pasiruošus sutikdavo priešą, bet ir pranešdavo apie puolimus kaimyninei pilaitei, uždegdama laužą.

Pamačius žinoma kryptimi dieną dūmus, o naktį — pašvaistę, antros pilaitės įgula pranešdavo tokiu pat būdu ir toliau, šaukiant visus griebti ginklą ir ginti gimtąjį kraštą. Tokių pilaičių — piliakalnių daug eina įvairiomis kryptimis nuo Klaipėdos į Žemaitiją. Daug sargybų kalnų yra Akmenės upės krantais, daug yra ir ties Minija: Davilių — Gedimino kalnas, Gargždų, Lopių, Grybžiuonių, Kartėnos ir kiti piliakalniai — tai tik atskiri grandžiai senovės žemaičių milžiniškos ginimo organizacijos.

Nuo to laiko yra išlikęs kairiajam Minijos krante, prieš Gargždus, piliakalnis. Piliakalnis įrengtas ant siauro, 200 žingsnių ilgo iškišulio Minijos kranto, su dviem giliais skardžiais. Keli einantieji skersai piliakalnio pylimai su vos žymiais jau dabar grioviais, skyrė ir stiprino jį nuo lauko pusės iš rytų, o iš kitų šonų piliakalnį ginė status šlaitai, nusileidžiantys į gilius skardžius ir Minijos slėnį. Piliakalnis jau dabar visai sugadintas, išilgai jo einančiu keliuku ir yra apaugęs storais medžiais.

Po ilgų nuolatinių kovų ir galutino kryžiuočių sumušimo ties Žalgiriu, Žemaitija pasiliuosavo nuo ordeno globos ir prisijungė prie Lietuvos, o vykdant Melno taiką 1425 metais Klaipėdos/komitūras sykiu su Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto įgaliotiniais nustatė Lietuvos ir ordeno žemių sieną, palikę Gargždus pasienio miesteliu.

Atėjus ramiems laikams atgimsta Gargždai. Pasienio miestelio ant didelio prekybinio kelio į Žemaitiją padėtis buvo labai patogi prekybos vystymuisi ir greitu laiku Gargždai tapo gyvas prekybos Lietuvos kunigaikštijos miestas, kuriam jau 1600 metais karalius Zigmantas III prašomas Palangos, Gargždų ir Pajūrio seniūno Mato Voinos suteikė laisvojo miesto teises ir leido daryti jame muges ir turgus. 1639 metais karalius Vladislovas IV už pasitarnavimą Vilniaus žydo Lozoriaus Maižešavičiaus duoda Gargždų miesto žydams teises: pirkti daržus ir plečius, statyti namus, varyti degtinę ir daryti midų ir alų, užsiiminėti ir vesti prekybą, pirkti gyvulius ir pardavinėti mėsą, turėti bendrą ganyklą, statyti sinagogas, kad nebūtų panašios bažnyčioms ir turėti kapines. Savo teises apginti pavedama kreiptis į Palangos Gargždų seniūnijos teismą ir apeliuoti į karaliaus dvaro teismą. 1792 metais karalius Stanislovas Augustas „Diploma Lokationis et Renovationis“ dar didesnėmis teisėmis apdovanojo Gargždus, kurie „tuo laiku turėjo daug gyventojų ir buvo gražiu miestu“, paliuosuoja miestelėnus nuo priklausomybės žemiečių, vaivadijos ir seniūnijos teismams ir leidžia steigti miesto teismą prie magistrato.

(B. d.)

Iš Gargždų praeities (Galas.)

1924 metų rugpjūčio 9 diena, „Klaipėdos žinios“

Magistratui išlaikyti miestui leidžiama imti tam mokesnius nuo prekybos ir amatų įmonių ir turėti savo plytnyčią. Nepatenkintiems sprendimu miesto teismo leidžiama apeliuoti į Raseinių Apeliacijos Teismą bei į Lietuvos kunigaikštystės karaliaus dvaro teismą. Tuo pat „Diplomu“ Gargždams suteikiamas erbas: lauro vainikas raudonam lauke su kardu viduryje ir suteikiama pilnos miesto Magdeburgijos teisės. 1782 metais Gargždų seniūnija mokėjo 4335 lenkų auksinų, kas rodo, kad jos būta gana plačios.

XVI Šimtmetyje, tarp daugumoje dar stabmeldžiais buvusių žemaičių prasiplatino reformacija ir plėtėsi toliau į Lietuvą. Tą matant Žemaičių Vyskupas Melkioras Gedraitis, kovai su reformacija ir platinimui katalikystės, atsiuntė į pasienį kunigus ir įsakė seniūnui Simanui Vainiui pastatyti Gargžduose bažnyčią, kuri 1597 m. ir buvo pastatyta vardan šv. Mykolo Archangelo ir dar tais pačiais metais karalienė Ona Jagėlaitė, žmona karaliaus Stepono Batoriaus apdovanojo ją turtais. Su laiku suirus senai medinei bažnyčiai 1793 metais parapijiečiai ją atnaujino.

Taip augo ir plėtėsi laisvas Gargždų miestas...

Užėmus rusams Lietuvą ir įvedus naują valdymo tvarką Gargždai nustojo savo laisvo miesto teisių, o sumažėjus prekybai dėl didelių muitų ir kitų sunkenybių gyvas senovėje miestas greit sunyko ir ilgainiui tapo paprastu, apleistu parubežiniu miesteliu.

Didelę atmintį paliko Gargždai ir istorijoje. 1831 sukilimo metu, kuomet netoli esančiame nuo Gargždų Gudavo dvarely įvyko baisi sukilimo tragedija — galutinis iširimas vienos sukilėlių kariuomenės dalies ir mirtis vyriausiojo Lietuvos sukilėlių vado Gelgudo.

Po nelaimingųjų mūšių ties Šauliais, Gelgudas pamatęs, kad sukilėliai neišsilaikys prieš vis didėjančią rusų kariuomenę, Kuršėnuose nusprendė likusią sukilėlių kariuomenę padalinti į tris rinktines ir pavedė joms stengtis prasimušti per rusus ir grįžti į Lenkiją.

Rusų iš visų pusių spaudžiamoms sukilėlių rinktinėms tik vienai pasisekė prasprukti pro rusus ir grįžti į Lenkiją, kitoms dviem: vienai vadovaujant Rolandui, o kitai Chlopovskiui, prie kurių buvo ir pats Gelgudas nebuvo kitos išeities, kaip žygiuoti į Prūsijos pasienį, kur buvo manoma ar rasti Palangoje laivus, su kuriais išplaukti į Prancūziją ar pagal sienos prasimušti į pietus, ar blogesniam atvejui pereiti į Prūsus. Mažai vilties buvo sulaukti laivų, tuo mažiau prasimušti per rusus, kurie jau buvo užėmę visus perėjimus į pietus ir Gelgudas atėjęs liepos 12 d. į Gudavos dvarelį nusprendė geriau pereiti ir internuotis Prūsuose negu pasiduoti į belaisvę rusams, kurie visą laiką sekdami juos buvo atsiuntę jau ir parlamentarius. Rytojaus dieną prasidėjo sukilėlių perėjimas per Prūsų sieną, kur jie tuojau Vokiečių pasienio sargybų buvo nuginkluojami. Tebesitęsiant perėjimui, kuomet Lietuvoje buvo likę tik vienas eskadronas raitelių, o kita dalis nuginkluoti stovėjo Prūsų pusėje, palei pat sienos einančiu keliu iš Gargždų į Vėviržėnus žygiavo dar laisva Rolando rinktinė, turėdama vilties išeiti iš rusų rato. Tą pamačius sukilėlių tarpe kilo didžiausia suirutė... Tuo tarpu prie bestovinčio Prūsų žemėje, atskirtoje vien tik siauro griovio, Gelgudo privažiavo Rolando rinktinės kapitonas Skulskis ir surikęs: „išdavikas“ pistoleto šūviu mirtinai jį sužeidė.

Paskutinis Gargždų dvaro savininkas baronas Rönne, savo dvare buvo surinkęs didelį muziejų, kuriame buvo daug įvairių senobinių padarų ir ypatingai didelis rinkinys senobinio porceliano. Buvo dvare ir turtinga biblioteka. Prasidėjus 1914 metais karui ir užėmus Gargždus vokiečiams, jie sudegino dvaro rūmus, sunaikino muziejų ir knygyną.

Atgimusioj Lietuvoj panaikinus sieną Gargždai vėl atgijo: statomi nauji mūriniai namai, steigiama naujos prekybos įstaigos, ypatingu jų pagražinimu bus statomas geležinis — betono tiltas per Miniją ant senobinio prekybos kelio į Žemaitiją*).

P. Tarasenka.

*) Be esamos jau literatūrinės medžiagos šiam straipsniui pirmą kartą spaudoje panaudota „Diploma Locationis et Renovationis Miasta [viena santrumpa nuotraukoje nepakankamai aiški] Wolnego Gorzdow w Xęstwie Zmudskim leżącego. Warszawa Dnia XXIV Miesiąca Lutego Roku Panskiego MDCCXCII,“ saugojama vietinio klebono gerb. kun. Bražėno, kuriam už malonų suteikimą šio įdomaus praeičiai pažinti rašto tariu didelį ačiū. P. T.

Petras Tarasenka rėmėsi 1792 m. karaliaus privilegija

1924 metų rugpjūčio 8 ir 9 dienomis Klaipėdoje leistas dienraštis „Klaipėdos žinios“ išspausdino dviejų dalių straipsnį „Iš Gargždų praeities“. Jo autorius – Petras Tarasenka, vienas žinomiausių to meto Lietuvos praeities ir archeologijos tyrinėtojų. Bibliografiniuose šaltiniuose abi publikacijos nurodomos būtent šiomis datomis.

„Klaipėdos žinios“ buvo politikos, ekonomikos ir kultūros dienraštis, Klaipėdoje leistas 1924–1936 metais. Jį leido akcinė bendrovė „Rytas“. Laikraštyje buvo rašoma apie Klaipėdos krašto politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, Lietuvos bei pasaulio įvykius. Tarp jo redaktorių buvo ir Balys Sruoga.

Pats laikraštis 1924 m., pristatydamas savo misiją skaitytojams, pabrėžė siekį „suartinti Klaipėdos kraštą su visa Lietuva“ valstybiniais, kultūriniais ir ekonominiais ryšiais. Dienraštis buvo skirtas tiek Klaipėdos krašto, tiek Didžiosios Lietuvos skaitytojams ir leistas literatūrine lietuvių kalba.

Tai svarbus kontekstas ir Gargždų straipsniui: 1924-aisiais Klaipėdos kraštas tik neseniai buvo prijungtas prie Lietuvos, o Gargždai šimtmečius buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos ir Klaipėdos krašto paribiu.

Kas buvo straipsnio autorius Petras Tarasenka?

Po tekstu pasirašęs P. Tarasenka – Petras Tarasenka (1892–1962), Lietuvos kariuomenės karininkas, archeologas, istorijos tyrinėtojas ir rašytojas. Vėliau jis tapo vienu žinomiausių Lietuvos archeologijos populiarintojų, parašė archeologijos ir istorijos veikalų, sudarė archeologinių paminklų registrą, tyrinėjo piliakalnius ir senąsias gyvenvietes.

Gargždų istorija jam nebuvo atsitiktinė tema. 1923 m. Tarasenka kaip 7-ojo Butigeidžio pėstininkų pulko karininkas persikėlė į Klaipėdą. Gyvendamas čia važinėjo po Klaipėdos ir Žemaitijos apylinkes, ieškojo archeologinių paminklų, juos aprašinėjo ir 1924–1925 m. daug savo tekstų publikavo būtent „Klaipėdos žiniose“. Jis taip pat prisidėjo prie Klaipėdos muziejaus kūrimo.

Todėl „Iš Gargždų praeities“ galima vertinti ne vien kaip ano meto laikraščio kraštotyros tekstą. Jį rašė žmogus, kuris pats tyrinėjo vietovę, domėjosi piliakalniais, archeologiniais radiniais ir ieškojo pirminių istorinių dokumentų.

Ypač įdomus šaltinis – 1792 metų Gargždų dokumentas

Antrosios straipsnio dalies pabaigoje Tarasenka pats nurodo vieną svarbiausių savo šaltinių – seną dokumentą lotyniškai ir lenkiškai vadinamą „Diploma Locationis et Renovationis“.

Tai ne vėlesnis istorikų pasakojimas apie Gargždus, o XVIII amžiaus pabaigos teisinis dokumentas – miesto teisių atnaujinimo ir suteikimo privilegija.

Istoriniuose šaltiniuose patvirtinama, kad Gargždų privilegija buvo išduota 1792 m. vasario 24 d. Tuo metu Abiejų Tautų Respublikoje vyko Ketverių metų seimo pradėta miestų reforma: 1791 m. buvo priimtas įstatymas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“, o karalius miestams išduodavo vadinamuosius Renovationis et Locationis diplomus.

Gargždams tokį dokumentą išdavė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis. Juo buvo įtvirtinta miesto savivalda ir Magdeburgo teisės, numatyta magistrato bei miesto teismo veikla ir suteiktas miesto herbas – lauro vainikas su kalaviju raudoname lauke. Šią 1792 m. privilegiją kaip Gargždų savivaldos teisių ir herbo šaltinį nurodo ir vėlesni istorijos tyrimai.

Dar įdomesnė detalė slypi pačioje Tarasenkos išnašoje. Jis pažymi, kad šį dokumentą savo straipsnyje spaudoje panaudojo pirmą kartą, o tuomet dokumentas buvo saugomas pas vietos kleboną kun. Bražėną, kuriam autorius viešai padėkojo už galimybę juo pasinaudoti.

Taigi 1924 metų publikacija vertinga dviem lygmenimis: tai daugiau kaip šimtmečio senumo pasakojimas apie Gargždų istoriją ir kartu liudijimas, kad Tarasenka rengdamas tekstą turėjo prieš akis 1792 m. vasario 24 d. originalią Gargždų miesto privilegiją – dokumentą, kuriuo buvo įtvirtinta miesto savivalda, Magdeburgo teisės ir istorinis Gargždų herbas.