Į kokybiškų, kolekcinių arbatų pasaulį vėl įbridau gavusi bičiulio rekomendaciją. Pirmas siuntinukas iš „Tos arbatos“ lentynų į Gargždus atkeliavo dar rugsėjo pradžioje, o šviežias vasaros derlius ir nauji skoniai – prieš porą savaičių.
Labai įdomu į kasdienybę įsileisti naujus įpročius ir ritualus. Su tomis arbatomis ritualai tarsi patys įsigali, be pastangų. Arbatų skonis, rūšys, kvapas, spalvos, poveikis tokie skirtingi, spalvingi, daugiasluoksniai – nori nenori įsitrauki, neri stačia galva. O koks bus tas kitas puodelis? O kodėl trečią kartą užpilta žalioji arbata tamsesnė nei pirmą? Ar galiu puerą gerti prieš miegą? Kodėl man taip norisi tų arbatų? Ką sako mokslas? Iš kur bičiulis tų arbatų gauna? Ką galiu sužinoti pati? Tiek klausimų, tiek atradimų!
Jau buvau prisilietusi prie kokybiškų arbatų temos, kai kadaise lankiau vieno iš arbatinės „Arbatos magija“ įkūrėjų seminarus. Arbatinė užsidarė, o tokių pat gerų arbatų nebepavykdavo rasti. Kasdienybę užpildė geros kavos ragavimai.
Ir kaip džiaugiuosi, kad arbata į kasdienybę grįžo. Grįžo iš kito bičiulio rankų. Įkūręs „Tos arbatos“, Rimantas Pečiulis per septynerius metus tapo tikru arbatos ekspertu, ceremonijų rengėju, arbatos tyrinėtoju, o man svarbiausia – puikiu kokybiškiausių pasaulio arbatų medžiotoju.
Smagu žinoti, kad prieš parsisiųsdamas arbatų siuntas į Lietuvą jis pirmiausia atrenka naujus skonius ir vertina kokybę iš mažučių bandomųjų partijų. Gauna pirmas, ragauja, bendrauja su arbatos tiekėjais, kalbasi, diskutuoja, o išsirinkęs geriausias ir įdomiausias rūšis parsisiunčia jas sostinėn ir dalijasi. Visi galime paragauti.
Kaip išsirinkti?
Žalioji, ulongas, pueras ir juodoji. Viena patinka labiau, kita mažiau, viena kvepia gaiviau, kita atrodo sunkesnė. Bet kai vienu metu pradedi ragauti kelias visiškai skirtingas geras arbatas, atsiranda dar daugiau patyrimų ir klausimų. Kaip gali būti, kad vienos arbatos kvapas primena žolę, gėles ir pavasarį, kitos – skrudintus riešutus, medieną ar net drėgną žemę?
Kodėl viena atrodo lengva ir skaidri, o kita – beveik tiršta? Viena žvalina, kita taip sutraukia gomurį, kad eini vandens ir duonos ieškoti, o trečios išgėręs visą dieną jokio alkio nejausi, tik energiją.
Ir kaip gali būti, kad visa tai prasideda nuo to paties augalo – Camellia sinensis?
„Baltoji, žalioji, juodoji arbata, ulongas, pueras ar geltonoji arbata iš esmės prasideda nuo to paties arbatmedžio. Skirtumas atsiranda vėliau: kur jis augo, kada buvo nuskintas, kokie lapai parinkti ir, svarbiausia, ką su tais lapais padarė arbatos meistras. Skirtingas skonis, išvaizda ir kvapas daugiausia priklauso nuo arbatos apdorojimo būdo, – sako R. Pečiulis. – Tas pats lapas gali būti vytinamas, sukamas, kaitinamas, oksiduojamas, skrudinamas, džiovinamas ar fermentuojamas. Procesas keičiasi – ir kartu visiškai pasikeičia tai, kas galiausiai patenka į puodelį.“
Man tai buvo atradimas. Kokios skirtingos gali būti arbatos! Ir dar tik pradedu jas pažinti. Skirtingo skonio gali būti ir ta pati arbata, tik užpilta antrą, trečią ar ketvirtą kartą. Visai kitokia. Patikėkit. Skonių ir pojūčių įvairovė – begalinė.
Reikia ragauti skirtingų
Kuo daugiau arbatų ragavau, tuo mažiau norėjosi visas arbatas sugrūsti į paprastą „skanu“ arba „neskanu“. Pradedu pastebėti kitus dalykus. Kaip pasikeičia aromatas antrame užpylime. Koks skonis lieka burnoje po gurkšnio? Arbata lengva ar gili? Ar jos norėtųsi ryte, ar vakare? Ar ją gertum vienas, ar paliktum ilgam pokalbiui? Patiktų vaikams? Kurios įsipilsiu į termosą šiandien?
„Tos arbatos“ – nėra dar viena internetinė parduotuvė su kategorijomis ir kainomis. Puslapyje daug asmeninio santykio su arbata, tyrinėjimų, ieškojimų, o dar – pagarbos ir meilės arbatai.
R. Pečiulis savo tinklalapyje rašo: „Pastaruosius 5 metus pradedu dieną nuo pokalbio su arbata. Tomis tuščiomis ir erdviomis rytmečio valandomis po didžiuliais, dar neapdorotais ir bekvapiais dangumis, vedančiais pro oro duobes ir kupstus į žvaigždynų klaidakelius, arbata mane palydi į spindinčią dieną. Didįjį nakties balaganą, matuojamą laikrodžių tiksėjimu, tylos monologais, giliu miegančiųjų alsavimu, pirmasis išbudina virdulio burbuliavimas. Įkandin jo iš atidaryto arbatos maišelio į kambarį įsilieja pakalnučių, rasotos žolės, šviežio šieno, medaus kvapas, nuaustas iš arbatžolių, surinktų aukštai kalnuose ir arbatos meistrų, rinkėjų, pardavėjų dėka atkeliavusių iki manęs. Kylančios saulės nuspalvintas dangaus žemėlapis po kiekvieno gurkšnio vis didėdamas pavirsta milžinišku kupolu, oras pasidaro lengvas kvėpuoti ir spindintis kaip sidabro šydas…“
Arbatos patyrimas – lyg poezija
Galima į tai žiūrėti kaip į poeziją arba užsimanyti patirti ką nors panašaus. Kuo ilgiau geri gerą arbatą tais mažais užpylimais, tuo labiau supranti, ką „Tos arbatos“ kūrėjas turi omenyje.
Arbata tampa ne vien gėrimu. Atsiranda procesas. Vanduo. Kvapas iš ką tik atidaryto pakelio. Pirmas užpylimas. Antras. Trečias.
Tas pats lapas, o skonis jau kitas.
Kung Fu arbatos ruošimo būdas tam ypač tinka. Mažiau vandens, daugiau lapų, trumpi užpylimai ir daug mažų puodelių. Vietoj vieno didelio puodelio gauni visą seką. Tada pradedi suprasti, kad viena arbata nėra vienas skonis. Ji keičiasi. Kartais labai stipriai. Man tai padarė didžiulį įspūdį. Kaip taip? Skirtingos spalvos. Skirtingi kvapai. Skirtingi skoniai. Net skirtinga būsena po arbatos.
O šaknys vis dar tos pačios – augalas Camellia sinensis.
Po pusantro mėnesio patyrimų apie arbatą ir mano kelionę jos skoniuose jau galiu pasakoti paprasčiau ir kartu – sunkiau. Paprasčiau, nes jau suprantu, kur prasideda skirtumai. Sunkiau, nes kuo daugiau ragauji, tuo mažiau norisi sakyti: „Aš žinau, kokia yra arbata, kokia ir kodėl man patinka.“ Dar tik mokausi ją suprasti. Ir kol kas būtent tai labai smagu. Naujas pasaulis veriasi.
Ką sako mokslas?
Pirmiausia arbata užsikrėčiau pati. Dabar visi penki šeimoje geriame tas arbatas. Mylimasis nešasi į darbą, vaišina kolegas, o aš nuolat tampausi termosą su arbata, kai dirbu ne namie. Šešiolikmečiai paprašo puodelio žaliosios arbatos ryte ir dar kokio ulongo prieš varžybas. Dukra geria tą, kuri labiausiai kvepia.
Džiaugiuosi, kad į tas savo arbatos poezijas ir skraidžiojimus padebesiais įtraukiau vyriškąją šeimos pusę. Iškart atsirado logika, racionalumas ir mokslinis paaiškinimas.
Camellia sinensis lapuose natūraliai yra kofeino, aminorūgšties L-teanino ir gausybė polifenolių – tarp jų katechinų, tokių kaip EGCG.
Būtent kofeino ir L-teanino derinys yra viena geriausiai ištirtų arbatos savybių: klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad kartu jie gali pagerinti dėmesio koncentraciją, budrumą ir kai kuriuos informacijos apdorojimo rodiklius, o poveikis gali būti kiek kitoks nei vien kofeino.
Arbatos polifenoliai tuo pat metu veikia kaip biologiškai aktyvios medžiagos, todėl arbata mokslui įdomi ne vien kaip malonus gėrimas. Kitaip tariant, tas noras dar kartą užpilti geros arbatos lapus turi ne tik skonio ar ritualo prasmę – puodelyje iš tiesų yra medžiagų, veikiančių nervų sistemą, medžiagų apykaitą ir sveikatą. Tai nereiškia, kad arbata yra vaistas, bet gera arbata tikrai nėra vien karštas, kvapnus vanduo.
Faktas – anksčiau iki pietų tradiciškai išgerdavau keturis puodelius kavos, o dabar užtenka vieno. Kava, o tada keli užpylimai geros žaliosios arbatos – ir žvalumo gana. Visi „žemi spaudimai“ ir „tempimai prie žemės“ baigėsi. Ir faktas – puodelis geros puero arbatos man padeda susikoncentruoti. Tarkim, parašyti šią paskutinę pastraipą, sudėtingus mokslinius terminus verčiant paprastais sakiniais.
Esmė tokia: tikrosios arbatos iš Camellia sinensis turi bendrą cheminį pagrindą, bet jų polifenolių profilis skiriasi: žalioji ypač turtinga katechinais, ypač EGCG, juodojoje vyrauja teaflavinai ir tearubiginai, ulongai – tarpinis variantas, o pueruose daug ką pakeičia fermentacija ir brandinimas. Svarbiausia – nauda nėra vien antioksidantai; veikia visas junginių derinys, o labiausiai pagrįsti mokslinių tyrimų duomenys sieja reguliarų arbatos vartojimą su budrumu, geresniais kraujagyslių veiklos ir medžiagų apykaitos rodikliais.
Pabandykit tų arbatų. Geros, tikrai geros. www.tosarbatos.lt
















Fotografijų šaltinis: www.tosarbatos.lt